Art

Salon des Refusés5 min read

October 20, 2019 4 min read

Salon des Refusés5 min read

Reading Time: 4 minutes

Baroko tapybos stilistikos epitetu tapęs Michelangelo Merisi da Caravaggio yra nutapęs paveikslą, Mergelės Marijos mirtis (1605-1606), kur raudonų klosčių ir apaštališkų figūrų apsuptyje vaizduojama Mergelė Marija, užmigusi mirtimi ir belaukianti savo sielos paėmimo į dangų. Tapytojas padarė akibrokštą to meto publikai: nors paveikslo turinys yra sakralus, tačiau pagrindinės figūros – Marijos – modeliu tapo mirusios prostitutės kūnas, moters, kuri buvo ir menininko meilužė. Caravaggio šventumo ir tyrumo sampratai, dogmoms, ideologizuotos moralės nuostatomis suteikė naują prasmės sluoksnį. Jis šventumą suteikė tokiam asmeniui, kurį įprasta žeminti ir prieš kurį nesunku jaustis viršesniam. Savo paties biografija jis teikia mintį apie žmogaus transgresyviąją prigimtį – apie nenumaldomą norą priešintis, apie pasąmoningą norą būti atstumtuoju.

Minėtame paveiksle matosi tamsumos, kurios vėlesniame tapybos vystymesi itin suintensyvėja, siužetuose atsiranda „juodos dėmės“, itin ryškūs šešėliai ir tamsa. Menininkai plėtodami stilistinę raiška pradėjo koreguoti savalaikį visuomenės skonį ir pristatydami tamsą, tai kas nematoma, bet yra. Tokia raiška nuleidžia kai kurias kompozicijos dalis į  neaiškų miglotumą, nuidealizuodama aiškumą ir racionalų pasaulėvaizdį, dominavusį eroje, vadinamoje Renesansu. Tai posūkis į suvokimą, kad tai, ką žmonės linkę ignoruoti ar net prisibijoti, slepia gilią metafiziką.

Baroko epochoje meniniai elementai tampa vis heterogeniškesni, smelkiasi subjektyvumas ir netaisyklingumas. Pats žodis „Barokas“ neretai etimologiškai aiškinamas, kaip nešantis netaisyklingos formos perlo reikšmę. Judesys vyksta iš griežtumo į laisvę, iš tiesės į kreivę, iš paprastumo ir aiškumo į sudėtingumą, iš formos uždarumo, į jos atvirumą. Ir nors kiekvieną istorinį pokytį galima kildinti lendant gilyn į senovę, vis atrandant kitus įvykius, kalbančius apie tą patį kismo sąlygos principą – istorija pasmerkta kartotis, o tai suteikia šansą atpažinti panašumus ir dabarties momente pagauti save.

Barokas renesansiškąjį carpe diem pakeitė į memento mori, atsisukdamas į naktį, į šešėlius, į terpę kurioje tarpsta figūros, vadinamos „kitais“. Švenčiausi asmenys tampa panašūs į žmones. Jų išraiškas ženklina stiprūs jausmai. Vaizduojamos kulminacijos akimirkos, kritiniai lūžio momentai, giliausio patyrimo akimirkos. Iki tol gan šviesiame ir aiškiame pasaulėvaizdyje atrastas žinojimas apie neoficialų tipą, apie lengvai nesuprantamą ir neįveikiamą normatyvumą, apie visuomenės pagreičio ir keisto optimizmo nulemtą pilnatviškos tiesos užmiršimą.

The Death of the Virgin 1602-06 Oil on canvas, 369 x 245 cm Musée du Louvre, Paris

Šiais laikais vis stiprėja tamsa, tankėja nuojautos kažko, kas turi baigtis, kažko kas turi mus sunaikinti ekologiškai ar politiškai ar dar nežinoma ir neįvardinta forma. Tokia tamsa yra niūri kaip mirtis, įsikvėpusi kaip įsimylėjęs be atsako, kuriam tenka skandinti sielvartą dėl vienpusio jausmo, dėl nevisuotino suvokimo, kuris by default lemia nesusikalbėjimą tarp įsteigiančių tvarką ir norinčių ją keisti. Nesustabdomas laiko judėjimas tampa argumentu, o normalumas savo girnose naikina alternatyvias mintis, nes kažkas visuomet veikia pagal hierarchijos principą, tuos „kitus“ ir jų drąsą komodifikuojant, marginalizuojant ir skandinant informacijos masėje. Kaip tik dėl to kiekvienas atstumtasis, galų gale pasiekęs savo nomratyvumo poziciją, turi suprasti, kad jį pakeis nauji „kiti“.

Vis tik tai nereiškia, kad reikia pasiduoti upės tėkmei ir priimti viską visoje to pilnatvėje. Neišsilaikantis santykis su praeitimi ir dabarties svetimumas priverčia žmogų pakilti į pasipriešinimą, kurį lemią suvokimas apie iškilnų tylėjimą, distancijos išlaikymą ir pirmiausia priverstinį pasitraukimą iš nevaldomos viešumos. Ir tuomet šokis terpėje virsta šuoliu tiesiai į tuštumą, į nežinią ir tapsmą avantgardu. Spjaudamas, kaip Caravaggio, į funkcionierius, mėlynais „teisingo gyvenimo“ ir šampaninio liberalizmo kostiumais pasidabinusius konformistus, žmogus pradeda eksperimentuoti su tuo kas iškrypę, pažindamas tai, įveikdamas baimę. Paliktos terpės informaciją – visuomenės kūriniją – pasitelkdamas, pradeda tai naudoti kaip sabotažo įrankius prieš ją pačią. Ne su tikslu sunaikinti, o pranešti – „aš esu ir aš esu kitas!”.

Savimi tampa tas, kas pasmerkė save būti atstumtuoju. Tokiu keistu būdu patenkama į laisvę, nes tie kas laiko savo rankose galią ir bijo status quo kismo, negali patys daryti to, kas stumia ir griauna ribas, naikina mintis kastruojančią būtį. Normatyvumas tegali išlaikyti savo įsitvirtinime, o mintis turi plėstis į kitus šaltinius, į platumas, į šešėlius, į tai kas visuomet buvo svetima, į tai ką galima pavadinti nežinoma žeme, į tai, kas yra oficialiai nesankcionuota. Sąmoningai griaunant dogmas ir galvojant apie neišvengiamą perversmą, reikia būti įžūliam, nes bijant kažkam nepatikti ar kažką įžeisti, negali pajausti paribio ir esamos tvarkos perimetro, kurį ir reikia peržengti. Tuomet šventąją tampa prostitutė, nes ji yra tyresnė už fariziejų, kuris veikia primesdamas savo moralę, savo įsitikinimą paversdamas įstatymu, draudžiančiu žmogui kontroliuoti savo paties kūną ir mintį. Sistema, būdama it įsisenėjęs pūlinys, turi būti prapjautas, pradurtas su adata, išspaustas kaip spuogas, todėl kiekvienas kultūrinis judėjimas ar net su atitinkama intencija rankose laikomas šampanas, visuomet gali būti peilis, jei turi vidinę dialektiką, holistinio požiūrį, akcionistinę meninę užgaidą, būties dvasią, kuri gali durti tiesiai į vidurius ir paleidžiant žarnas aktyviai mąstyti apie naujo pasaulio tvarką.

XIX a. veikę Salon des Refusés dalyviai griovė tvarką, priešindamesi tuometiniam akademistų diktatui ir galų gale tapo nauja kultūrinė paradigma, tik jau nebesavo epochoje. Įsitvirtindama toji paradigma sukūrė naują dalykų esatį, kurioje formavosi kitas atmestųjų salonas, tam, kad ir tą tvarką griautų. Visuomenės takioji prigimtis ir „kiti“, nepamiršta savo įvairialypiškumo ir dinamizmo potencialo. Negali užsibūti vietoje, nes tai nuskausmina galimybę pasipriešinti besąlygiškai tvarkai ir sukurti atsvarą kontroliuojamo progreso inkvizitoriams.

Monika Radžiūnaitė “Vadovaujuosi patikrintais metodais”,
2019 m., drobė, aliejus, 70×100 cm
Leave a comment

Your email address will not be published. Required fields are marked *